Kas pagalvotų, kad statistinis miestietis savo elektrinį paspirtuką iškeistų į melzimo iranga, troleibusą į traktorių, o laisvalaikį baruose – į ramius saulėlydžius kaime.
Gyvenimas mieste pabodo
Ir visgi, tokių žmonių, kuriems tiesiog visiškai pabosta gyventi mieste, būna. Tokie ir mūsų kalbinami jaunieji ūkininkai. Moteris – pasišventusi žolelių augintoja, rinkėja ir platintoja. Vyras – nebegalėtų gyventi be žemės ūkio. Nors prieš tai 10 metų pragyveno Vilniuje. Moteris sako, kad net nepastebėjo, kaip prabėgo tiek laiko. „Atsikrausčiau, kaip ir dauguma žmonių, į sostinę dėl to, kad reikėjo atvažiuoti studijuoti. Dar mes buvome ta karta, kuri kaip ir ne visai suprato, nei kam mums tas mokslas reikalingas, nei ką apskritai gyvenime daryti. Tačiau viską vis tiek kažkaip įmanoma gyvenime susitvarkyti, jeigu labai stengiesi. Taigi, atsikrausčiau. Tie metai, kada studijavau, pirmieji du, buvo tikrain ryškūs ir aš juos prisimenu bei niekada nepamiršiu. Gyvenome, daug šventėme, visi spaudėmės daugiabučiuose, kartais ir po tris kambaryje gyvendavome. Labai daug miesto ir pasaulio pažinimo tada įvyko, dėl to tas laikas toks spalvingas ir ryškus. Nuo trečio kurso įsidarbinau ir perėjau į neakivaizdinį, taigi, studijos tapo tik tokia sudėtinga prievole, kurią teko kažkaip įgyvendinti ir vykdyti. Galiausiai, visa tai virto kažkokia rutina. Pasilikau dirbti spaustuvėje, kurioje tada įsidarbinau, ir dirbau iš viso 8 metus… Pati nesuprasdama, ką aš veikiu šiame mieste, ko aš čia atvažiavau, ir kodėl nevažiuoju į gražius gimtuosius kraštus, kur gamta kas rytą žadina ir verčia dėkoti gyvenimui bei likimui, kad tu gyveni apskritai“, – sako moteris.